Sisteminis požiūris Į sprendimus sutelktoje praktikoje: sąveikų vaidmuo sprendimų kūrime

Į sprendimus sutelkta praktika išsivystė kaip platesnio trumpalaikės terapijos judėjimo dalis, o didelę įtaką, šalia kitų ištakų, jai darė sisteminis požiūris. Taigi, į sprendimus sutelkta praktika pabrėžia socialinio konteksto ir socialinių sąveikų reikšmę, net ir dirbant su vienu klientu. Be to, net kliento ir pagalbą teikiančio specialisto santykis neretai matomas kaip svarbi kliento socialinės sistemos dalis. Kita vertus, sisteminiai procesai į sprendimus sutelktoje praktikoje išnaudojami kiek kitaip nei kituose sisteminiu mąstymu grįstuose pagalbos modeliuose, nes pasitelkiami išskirtinai sprendimų kūrimui. Pranešime siekiama atskleisti, kaip sisteminis požiūris atsispindi į sprendimus sutelktos praktikos teorijoje ir kokie praktiniai įrankiai naudojami, siekiant išnaudoti sisteminius procesus sprendimų kūrimui.

Psichologijos mokslų daktaras, EuroPsy sertifikuotas psichologas, dirba docentu Vytauto Didžiojo universiteto (Lietuva) Psichologijos katedroje ir psichologu VDU Psichologijos klinikoje bei privačioje praktikoje. Europos trumpalaikės terapijos asociacijos (EBTA) Valdybos narys, EBTA teorijos apibrėžimo ir mokslinių tyrimų darbo grupių narys. Žurnalo „Į sprendimus orientuota literatūra“ redakcijos narys. Domėjimosi sritys: į sprendimus sutelktos praktikos veiksmingumo tyrimai; į sprendimus sutelktos praktikos taikymas ir tyrimai įvairiose srityse ir kontekstuose (pvz., prevencija, savi-pagalba ir pan.); į sprendimus sutelktos praktikos mokymas; pozityvioji psichologija.

Savi-diferenciacijos ir pasitenkinimo poros santykiais reikšmė partnerių emocinei sveikatai: veikėjo-partnerio abipusės priklausomybės modelis

Savi-diferenciacija yra kertinis Bowen šeimos sistemų teorijos konstruktas. Jis apibūdina asmens vidinių psichologinių ir tarpasmeninių charakteristikų sisteminius ir sąveikų aspektus. Vidiniame psichologiniame lygmenyje savi-diferenciacija atspindi balansą tarp asmens emocinio reaktyvumo ir racionalaus mąstymo stresinėse situacijose, tuo tarpu tarpasmeniniame lygmenyje – balansą tarp susietumo su kitais ir asmeninės autonomijos. Tokiu būdu, savi-diferenciacija yra esminė charakteristika, apibūdinanti asmeninę ir diadinę gerovę ar disfunkciją. Bowen teigė, kad asmenys yra linkę rinktis partnerius su panašiu savi-diferenciacijos lygiu. Tai reiškia, kad pora, kuriai būdingas menkesnis savi-diferenciacijos lygis generuoja daugiau nerimo tarpusavio santykiuose ir sukuria kontekstą vystytis nesantaikai diadiniame lygyje ir psichikos sveikatos problemoms asmeniniame lygyje. Taigi, šio tyrimo tikslas buvo įvertinti šią teorinę prielaidą, pasitelkiant veikėjo-partnerio abipusės priklausomybės modelį. 

Internetiniame tyrime dalyvavo 47 poros (iš viso 94 21-53 m. tyrimo dalyviai (moterų amžiaus Vid = 35,7 m., SN = 7,8; vyrų Vid = 37,2, SN = 8,3)) apklausoje naudojant šiuos tyrimo instrumentus: Savi-diferenciacijos inventorius, Pasitenkinimo poros santykiais skalė ir RAND 36 teiginių Sveiktos apklausa. 

Rezultatai iš dalies parėmė Bowen teoriją, atskleisdami, kad moterų ir vyrų menkesnė savi-diferenciacija siejasi su mažesniu pasitenkinimu poros santykiais. Be to, moterų menkesnė savi-diferenciacija prognozuoja ne tik jų pačių, bet ir partnerio blogesnę emocinę sveikatą. Tuo tarpu vyrų savi-diferenciacija prognozuoja tik partnerių emocinę sveikatą, tačiau priešinga kryptimi: vyrų menkesnė savi-diferenciacija prognozuoja geresnę moterų emocinę sveikatą. Vis tik, partnerių savi-diferenciacija nebuvo reikšmingai susijusi, o tai nepatvertina teorinės prielaidos, kad asmenys yra linkę rinktis partnerį su panašiu savi-diferenciacijos lygiu.

Psichologijos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros docentė, Psichologijos bakalauro programos vadovė bei VDU Psichologijos klinikos psichologė. Jos moksliniai interesai apima porų ir šeimos psichologijos aspektus, Į sprendimus sutelktos trumpalaikės terapijos tyrimus ir praktiką bei šeimos sąveikų dinamikos ir sveikatos ryšį.

Sisteminis požiūris į darbą su šeimomis naudojant komandinį darbą agentūroje

Pasak vienos iš šeimos terapijos judėjimo įkūrėjų Virginijos Satir (1916-1988), šeimos terapeutai gydo šeimos skausmą. Kai vienas žmogus šeimoje (pacientas) kenčia nuo skausmo, pasireiškiančio simptomais, visi šeimos nariai vienaip ar kitaip patiria šį skausmą (Satir, 1983, p.1). Esant skausmui, atsiranda stresas, kaltinimas ir kiti neveikiantys modeliai, neleidžiantys šeimos nariams pamatyti „šviesą tamsiame tunelyje“. Klinikinė praktika rodo, kad šeimą ištikus krizei daugeliu atvejų identifikuotu ligoniu tampa vaikas. Tokiais atvejais praktikai stebi vaikus ir paauglius, kurie demonstruoja netinkamą elgesį, žemus pažymius, prastai lanko mokyklą, bėga, save naikina ir pan. Socialinio darbo praktikos apmąstymai atskleidžia, kad darbas kartu su vaikais/paaugliais ir tėvais labiausiai pakeičia šeimos elgesio modelius ir padeda sumažinti jų skausmą. Sisteminio požiūrio taikymas su šeimomis didina visų šeimos narių vidinius išteklius, taip pat skatina tėvus suvokti savo elgesio įtaką vaikams ir paaugliams. Pristatymo tikslas – atskleisti gerąsias lygiagretaus darbo su vaikais, paaugliais ir tėvais praktikas remiantis sisteminiu požiūriu agentūroje Lietuvoje, taikant komandinį darbą.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docentė. Paramos šeimai centro „Darnūs namai“ bendraįkūrėja, kur kartu su profesionalų komanda (socialiniais darbuotojais, psichologais, psichoterapeutais, pedagogais) dirba tėvų konsultante, socialine darbuotoja ir direktore. Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos (IASWG) valdybos narys, IASWG Lietuvos skyriaus įkūrėjas. „The Virginia Satir Global Network“ narys ir treneris. Moksliniai interesai: grupinis darbas su tėvais (socioedukacinės grupės, paramos grupės), šeimos terapija taikant Satir modelį ir Geštalto terapija.

Socialinio darbo praktikos sąveikų ir tarpusavio priklausomybių refleksija: sisteminis požiūris socialinio darbo supervizijoje.

Pranešimo tikslas – aptarti socialinio darbo bendruomenės supervizijos atvejį, pristatant sisteminį ir socialinį konstruktyvinį požiūrį į supervizijos praktiką. Sisteminis požiūris į superviziją (SAS) buvo sukurtas kaip dinaminis modelis, galintis padėti supervizoriams sistemingai vertinti supervizuojamųjų mokymosi poreikius ir švietimo priežiūros intervencijas (Fleming, 2004). Ji tarnauja kaip organizuojanti konceptuali sistema arba metateorija, skirta supratimui (Friedman & Allen, 2021), padedanti suprasti visko ir kiekvieno sistemose susietą prigimtį. Kažko pakeitimas vienoje sistemos dalyje turi įtakos kitoms (Whittington, 2020). SAS priežiūros santykius laiko pagrindiniu ir atsižvelgia į užduoties pobūdį, vadovo atliekamą funkciją, santykių pobūdį ir kontekstinius procesui svarbius veiksnius. Anot Holloway (1995), santykiai apima galios ir dalyvavimo dimensijas, santykių fazę ir priežiūros sutartį, kuri apima lūkesčių, susijusių su priežiūros užduotimis ir funkcijomis, nustatymą.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docentė. Vienas iš jo tyrimų ir praktikos interesų yra socialinio darbo priežiūra, pagrįsta sisteminiu ir socialiniu konstruktyvistiniu požiūriu. Nuo 2004 m. ji kuravo individualius praktikus, grupes ir komandas socialinių paslaugų ir socialinio darbo srityje.